NAUJIENOS

Teisėja Martyna Verbiejė po šešiolikos metų studijų ir darbo Vilniuje grįžo į gimtąjį miestą Šiaulius. Jau metai, kai M. Verbiejė ne tik iškeitė gyvenimą sostinėje į daug mažesnį miestą, bet ir pradėjo naują darbo karjeros kelią – tapo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja. Lengvai bendraujanti, nuolat besišypsanti moteris neslepia, kad prieš grįžtant į Šiaulius buvo įvairių svarstymų ir abejonių, o atvykus, teko ne kartą nustebti, tačiau gerų dalykų ji čia atrado daugiau.

Staigus pokytis

Lygiai prieš metus, sausio 29 d., M. Verbiejė prisiekė Lietuvos Respublikos Prezidentui ir buvo paskirta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja. Kitą dieną, kaip įprasta teisėjams, ji pradėjo darbą naujoje vietoje. Iki tol paskutinius trejus metus M. Verbiejė dirbo Vilniuje, Lietuvos apeliaciniame teisme teisėjo padėjėja. 

„Laiko tarpas nuo skambučio iš prezidentūros iki faktinio grįžimo į Šiaulius, kai jau turėjau pradėti eiti į darbą, mėnuo, – prisimena teisėja. – Žinojau rezultatą, kad mane skirs, bet kada tiksliai priesaika, paaiškėjo likus savaitei.“

Anot Martynos, viskas gerai, jei yra galimybė pretenduoti į teisėjus mieste, kur gyveni, tačiau jeigu tenka keltis į kitą miestą, pokytis būna labai staigus. 

Paskirta teisėja grįžo į gimtąjį miestą, kur gyvena jos tėvai. Tai labai palengvino pereinamąjį laikotarpį. Ji su dukrele laikinai apsigyveno pas tėvus, o sutuoktinis liko Vilniuje. Šeimos gyvenimas dviejuose miestuose buvo nelengvas, visi susitikdavo tik savaitgaliais. Praėjusią vasarą visa šeima apsigyveno kartu.

„Kai visa šeima kartu, visai kitas gyvenimo ritmas, jaučiuosi gerai“, – šypsosi teisėja.  – Vaikas vaikšto į būrelius, lanko mokyklą. Visi užsiėmėme savomis veiklomis, ne tik darbu. Manyčiau, kad viskas gerai.“

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotrauka / Robertas Dačkus

Paskyrimas teisėja nebuvo lemiamas ir pagrindinis grįžimo į Šiaulius kriterijus

Po šešiolikos metų gyventų sostinėje retas kuris jaunas žmogus grįžta į gimtąjį miestą. „Mes su vyru vis galvodavome apie grįžimą į Šiaulius, kalbėdavome apie tai, – sako M. Verbiejė. – Abu esame kilę iš Šiaulių.“

Anot Martynos, labiausiai stabdydavo tai, kad dukra yra gimusi Vilniuje, ten lankė darželį, buvo pripratusi. Todėl abiem tėvams sunkiausia buvo atskirti vaiką nuo jo įprastos aplinkos.

Staiga įvyko pokytis, kuomet teisininkė nusprendė pretenduoti į Šiaulių apylinkės teismo teisėjus. „Tačiau paskyrimas teisėja nebuvo lemiamas ir pagrindinis kriterijus, kodėl mes grįžome“, – sako M. Verbiejė.

Vilniuje jauna šeima neturėjo artimųjų, o Šiauliuose gyvena abiejų sutuoktinių tėvai, artimieji. Anot Martynos, tai yra didžiulė pagalba prižiūrint dukrą. Be to, ryšys su Šiauliais, čia gyvenančiais artimaisiais ir draugais, niekad nebuvo nutrūkęs. 

Didžiausi pliusai – Šiaulių teismo bendruomenė ir nedideli atstumai mieste

Po metų gyvenimo ir darbo gimtajame mieste teisėja įvardijo pliusus ir minusus. Ji Šiaulių apylinkės teismą ir jo kolektyvą, teismo dydį pavadino didžiausiu pliusu grįžus dirbti į Šiaulius. 

Pasak pašnekovės, ji teisėjo padėjėja yra dirbusi itin dideliame teisme Vilniuje, kur ryšį palaikyti su kolegomis buvo sudėtingiau. Šiauliuose bendruomenė kur kas glaudesnė, iškilusius klausimus galima išspręsti greičiau. Kadangi teismas nedidelis, jaunai teisėjai buvo daug paprasčiau įsilieti į naująjį kolektyvą, susirasti žmonių, su kuriais ji gali bendrauti, paklausti patarimo. „Tai labiausiai man ir patinka, kad atėjau dirbti ne į labai didelį teismą“, – neabejodama sako teisėja.   

M. Verbiejė pasakoja, kad jai asmeniškai Šiauliai kaip miestas tikrai turi pliusų. Nors šeimai gyvenant Vilniuje galimybės gal ir buvo didesnės, joms visoms tiesiog neužteko laiko.

Grįžus į Šiaulius atsirado daugiau veiklų nei Vilniuje. „Pradėjau sportuoti, dukra lankyti būrelius, vyras taip pat sportuoja, nes atstumai čia yra lengviau įveikiami. Keturios dienos per savaitę pas mus užimtos, – dalijasi naujomis patirtimis Šiauliuose Martyna. – Nežinau, kaip būdavo, ar nespėdavome, ar nenorėdavome spėti, bet buvo sudėtingiau.“

Tuščias miesto centras – nustebino

„Kai grįžome, Šiauliuose mane nustebino, kad sekmadieniais vakare miesto bulvare tuščia, – sako M. Verbiejė. – Tik atvykus, ankstyvą pavasario sekmadienį vakare su dukra ėjome pasivaikščioti į bulvarą, gal tris ar keturis žmones sutikome.“ Moteris sako, kad tai jai atrodė labai keista, nes Vilniuje niekada nebuvo mačiusi, kad Gedimino prospekte nebūtų žmonių.

Jauna šeima, gyvendama Vilniuje, didžiąją laiko dalį praleisdavo pačiame sostinės centre, Gedimino prospekte. „Mes su dukra Gedimino prospekte sukdavomės: aš ją pasiimdavau iš darželio ir eidavome pasivaikščioti į Lukiškių aikštę, prie Gedimino pilies. Dabar šito neliko“, – sako pašnekovė.

Anot jos, Šiauliuose mažiau kultūrinių renginių, trūksta vaikiškų spektaklių arba daug ko, kaip pati sako, dar nespėjo atrasti. Tačiau atsirado kitų įvairių veiklų, be to, visada galima aplankyti Vilnių.